finansai.net

Šiandien mano širdį nudžiugino žinia, jog Lietuva tarptautinėse kapitalo rinkose pirmadienį pasiskolino 0,5 mlrd. EUR (1,73 mlrd. Lt). Už 5 metų trukmės skolos vertybinius popierius, denominuotus EURais, teks mokėti 9,375% metų palūkanas. Finansų ministras Šemeta spaudos pranešime akcentavo sudėtingą Baltijos šalių ekonominę situaciją ir tikino, jog “sėkmingas mūsų vertybinių popierių emisijos išplatinimas užsienio rinkose rodo investuotojų pasitikėjimą Lietuva ir pritarimą šalies Vyriausybės vykdomoms priemonėms”.

Visada sakau, kad nemėgstu komentuoti politinių aspektų, tačiau nebrėžčiau labai griežtų paralelių tarp obligacijų pirkėjų sprendimų ir šalyje vykdomos finansų politikos. Investuotojai siekia pateisinamos investicinės grąžos, ir mūsų valstybės mokumo riziką vertina pakankamai aukštai - panašios trukmės Vokietijos obligacijos, kurios ilgą laiką iki krizės buvo laikomos mūsų obligacijų atskaitos tašku, šiandien duoda 2,75% grąžą. Taigi, premija iš tiesų labai labai labai labai didelė.

Kas liečia pasitikėjimą Lietuva - taip, pasirodo jis egzistuoja, priešingai nei kalba kai kurie užsienio specialistai, kurie skuba nurašyti Baltijos šalis. Pritraukta tikrai didelė suma pinigų, savo jėgomis, o ne per susitarimus su Tarptautiniu Valiutos Fondu, kuris būtų prie pinigėlių pririšęs pikto turinio sutartį.

Na, o galiausiai žvelgiant iš vartotojiškų pozicijų, ši emisija tikrai pakankamai įdomus pasiūlymas ir Lietuvos investuotojams - jos pajamingumas aukštesnis, nei esamos pasiūloje; be to, denominuota EURais, taigi tinkama norintiems apsisaugoti nuo dev******os. Tiesa, kol kas ja dar neprekiaujama, kiek žinau, antrinėje rinkoje šios obligacijos pasirodys tik kitą savaitę. Deja, už tokias palūkanas, kokiomis buvo išplatinta užsienio investuotojams, vargu ar pavyks nusipirkti.

Ir galiausiai galiausiai - pasirodo geromis naujienomis gali pasigirti ir Latvija. Pirmą kartą po praėjusių metų lapkričio mėnesio Latvijos valdžia pardavė rinkai latus. Po pusės metų nuolatinio valiutos supirkinėjimo ir atsargų stekenimo, kryptis pasikeitė - latai parduoti, nes kursas pakilo iki viršutinės “koridoriaus” ribos.

Pastaruoju metu sunku jau žmones nustebinti blogomis naujienomis ar stambaus masto aferomis. Iš tiesų, kuomet kyla reali grėsmė bankrutuoti valstybėms, kyla masinių riaušių bangos, dažnai pro pirštus praslysta įvairūs “smulkesni” juodi darbeliai. Visko galima tikėtis iš kai kurių Lietuvos biržoje listinguojamų įmonių, kurių genialūs sprendimai užfiksuoti tarp juokingiausių Lietuvos kapitalo rinkų istorijoje, tačiau klasta ir apgaule linkę pasižymėti ir itin gerbiamos įmonės. Kalbu aš, aišku, apie garsaus JAV investicijų banko Goldman Sachs šių metų pirmojo ketvirčio rezultatus, kurie susilaukė (pelnytai) ypatingo dėmesio šią savaitę.

Tik juos paskelbus naujienas, pasaulines kapitalo rinkas užliejo euforija. Rezultatai buvo fantastiški stipriai viršijo analitikų prognozes, ir žiniasklaidos priemonių antraštės nušvito įvairias pozityviais teiginiais. Kaip rašė VŽ, “Goldman Sachs nustebino Volstrytą“: Pirmadienio prekyboje didžiausią netikėtumą pateikė banko “Goldman Sachs” rezultatai. Netrukus po prekybos pabaigos, “Goldman Sachs” paskelbė, kad per pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbo 1,81 mlrd. USD grynojo pelno, tai yra 3,39 USD už akciją. Pernai tuo pačių metu bankas gavo 1,5 mlrd. USD pelno arba 3,23 USD už akciją. Bankas taip pat pranešė, kad 5 mlrd. USD padidins savo kapitalą.

Wow, netgi daugelis patikėjo, kad šie rezultatai signalizuoja gerų laikų pradžią (arba bent jau blogų laikų pabaigą). Per vieną dieną “Citigroup” akcijos kilo 25%, o “Bank of America” akcijų vertė išaugo 15,39%. “American Express” pakilo 8,66%, o GE pasistūmėjo 7,06%. Deja, aušra buvo netikrai, nes netrukus pradėjo aiškėti liūdnesni faktai.

Jau antradienį paskambinau savo kolegai į neseniai Snoro įsigytą turto valdymo įmonę, pasikalbėjau tame tarpe ir apie Goldman Sachs rezultatus. Teko nusivilti, nes pasirodo, kad Goldman Sachs per kažkokią klaidą Goldman Sachs tiesiog užmiršo į ketvirčio rezultatus įtraukti vieno mėnesio rezultatus. Na, aišku juokauju, nėra jie tokie užmaršūs, tačiau taip jau sutapo, kad bendrovė pakeitė savo apskaitos politiką, ir suvienodino finansinius metus su kalendoriniais. Kaip kaip?

Pasirodo, jog iki šiol Goldman Sachs finansiniai metai baigdavosi lapkričio 30 dieną, taigi pirmąjį metų ketvirtį sudarydavo gruodis, sausis ir vasaris. Pagal naują tvarką - sausis, vasaris ir kovas. Taigi, netikėtai išsitrynė gruodžio mėnuo, kuris deja, dažniausiai būna pakankamai tragiškas dėl didelių bonusų ir įvairių nurašymų.

Aha, klasta išaiškėjo! Pasirodo, gruodžio mėnesį nuostolis siekė net 1,3 milijardo dolerių. Atlikę nesudėtingą matematikos veiksmą, galime spręsti, jog nepakeitus apskaitos politikos pirmasis ketvirtas galėjo būti arba nuostolingas, arba arti nulio.

Bet Goldman Sachs reikėjo išplatinti 5 mlrd. JAV dolerių akcijų emisiją, tad aišku tai geriau daryti prie geresnių ketvirčio rezultatų. Lengvas buhalterinis tiuningas ir vuala. Tas pats nuostolingasis 2008 metų gruodžio mėnuo nefiguruos ir pusmetinėse, ir metinės ataskaitose. Įdomu tik, ką apie tai mano naujausias stambusis Goldman Sachs akcininkas, “value” investuotojas ponas Warren Buffett’as?

Daugiau informacijos anglų kalba apie Goldman Sachs tiuningą čia ir čia.

Didžiame
būryje labai neigiamų naujienų ir straipsnių pavyko šiandien rasti ir kažką
džiugaus. Visų pirma, ES siūlo Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF) ženkliai padidinti
turimo kapitalo kiekį. Kažkada
ankščiau teko skaityti straipsniuką, kad TVF aktyvai sudaro realiai apie 200
milijardų eurų; tai iš pradžių atrodė kaip pakankamai didelė suma, tačiau
kuomet visi iš eilės pradėjo imti po penkis, dešimt ar keliolika milijardų (ir
kol kas tik mažosios valstybės), susidarė įspūdis, kad tuoj pinigėlių neliks. Taigi,
sutinku, jog reikia jau pradėti kaupti daugiau pinigų, idant nekiltų likvidumo
krizė paties TVF portfelyje.

Tačiau
tikrai geros naujienos atėjo iš pačio TVF, kuris ketina kiek reformuoti savo
skolinimo(si) politiką. Kadangi
vis daugiau ekonomistų Lietuvoje, įskaitant ir G. Nausėda bei T. Andrejauską,
kalba apie TVF paskolą kaip neišvengiamybę, tai šie pokyčiai gali turėti
teigiamos įtakos Lietuvos pozicijai. Nors BBC News nebuvo labai konkretūs, pasakodami apie TVF pokyčius, tačiau
man tikrai patinka galimybė skolintis daugiau, pigiau ir ilgesniam
laikotarpiui.

Populiarus
argumentas tarp ekonomistų yra tai, kad iš TVF pinigų geriau prašyti tada, kai
jų dar nereikia. Prisimenant seną gerą frazę „A banker is a man who lends you an umbrella when the weather is fair, and takes it away from you when it rains” linkęs sutikti su šia nuomone. Iš esmės argumentas yra tai, kad su TVF
visuomet reikia dėrėtis dėl
paskolos sąlygų, prisiimant įvairius nemalonius įsipareigojimus, kaip fiskalinė
drausmė, valiutos stabilumas (cituojant T. Andrejauską:
“TVF pasukinėja rankas, bet įveda papildomą drausmę”). Kadangi Lietuvoje mes
realiai monetarinės politikos vykdyti nelabai galime, tad vienintelė vieta, per
kurią mes galime “susispausti”, yra pati skausmingiausioji – t.y. biudžetas. Ir
kuomet prispiria bėda su pinigais, TVF gali išsiderėti palankesnes (sau)
fiskalinės drausmės sąlygas.

Šiandien pasirodė informacija, kad Rumunija iš TVF gaus 20 mlrd. eurų. Na ką gi, kaip rašo mano mėgstamo weblog'o autorius, atėjo laikas rimtiems pinigams.

Šiandien buvo kilusi labai didelė pagundą parašyti apie nacionalinius vartojimo ypatumus, kuomet peržiūrėjau filmuką apie šeštadienio naktį Akropolyje. Jeigu nebūčiau matęs filmuko apie Šiaulių Akropolio atidarymą, sunkiai būčiau patikėjęs, jog panašūs dalykai gali vykti Lietuvoje. Bet mūsų tautiečiai turi sugebėjimą stebinti, taigi iš tiesų telieka šyptelti ir laukti, kuo dar nustebins ateityje.

Taip pat norėjau paanalizuoti mūsų tautiečių antplūdį Lenkijoje, kurio metu šluojama viskas, kas papuola po ranka - kainos ten, kaip supratau, irgi apie 30-50 procentų žemesnės nei pas mus. Aišku, tai trumpalaikis reiškinys, kadangi Lenkijos prekybininkai turės brangiau mokėti už prekes eurais ir kainos netrukus pakils, tačiau galime apčiuopiamai pajausti, ką Lietuvai reikšia fiksuotas valiutos kursas. Ir jokiu būdu nepasisakau už jo keitimą - tiesiog dažnai makroekonomistai nepagalvoja, kokius realius efektus sukuria vienokia ar kitokia politika. O žmones netrunka išnaudoti visas “spragas” ir gudrybes.

Dar jeigu siena su Lenkija būtų Lietuvos šiaurėje… bet kaip prie pat Suvalkijos tai…

Iš principo, “Akropolio” ir “Lenkijos” siužetai iliustruoja vieną labai paprastą tiesą - stipriai kinta vartotojų (pirkėjų) įpročiai. Tai yra vienas iš fundamentalių veiksnių, kurie stipriai pakinta krizės metu. Vietoj skolinimosi mums parūpo taupymas, atsisakėme “nereikalingų” paslaugų ir kainų, didžiosios vartotojų grupės labiau orientuojasi į pigesnę produkciją, ne taip akcentuojama kokybė. Vis mažiau šeimų atostogauti važiuoja kelis kartus per metus.

Pokytis būna labai stiprus ir staigus, ir prie jo turi labai greitai adaptuotis prekybininkai ir gamintojai. Reikia pripažinti, kad tokių gerų laikų, kaip buvo prieš krizę, dar ilgai nematysime, todėl adaptacija būtina. Vieni adaptuojasi mažindami kaštus, kiti - keldami kokybę, tačiau keistis tikrai reikia. Taip pat reikia gudrių sprendimų, kaip kad pademonstravo VP Market.

Galime ginčytis, kad tik Lietuvoje pavyktų toks triukas su 40 procentų nuolaida, tačiau aš neabejoju, jog krizės metu jis pavyks ir Latvijoje, ir Lenkijoje, ir kitose kaimyninėse valstybėse. Mūsų nepatyrimas gyventi kapitalizmo (ir kapitalizmo krizės) akivaidzoje yra pagrindinis veiksnys, dėl ko nusidriekė eilės prie Akropolio. Lietuviškasis godumas ir meilė nuolaidoms lemia labai nedaug. Žmonės tiesiog elgiasi taip, kaip jiems atrodo geriausia, o kuomet ateitis labai neaiški, “prikaupti” atsargų atrodo natūralus sprendimas. (Beje, straipsnio autorius Akropolyje nebuvo, tad negalvokite, kad jis taip rašo siekdamas pateisinti savo sprendimą.)

Apie vartojimo pokyčius galima spręsti ir iš kitos statistikos. Šiandien paskelbta, jog per vasario mėnesį Lietuvoje pramonės įmonės pagamino 15,3% mažiau nei pernai. Na, vardan teisybės panašius skaičius “demonstruoja” ir mūsų kaimynės, o iki Rusijos ir Ukrainos mums dar tikrai yra kur kristi, tačiau kritimas yra grėsmingas. Jeigu pagaminame mažiau, reiškiasi ir vartojame bei eksportuojame mažiau - o jeigu ši spiralė užsisuks (eksporto mažėjimo), bus visai prasti popieriai, kadangi už Lietuvoje pagamintas prekes negausime užsienio valiutos. Vėlgi, fiksuotas valiutos kursas eksportui tikrai nepadeda, tačiau suktis kažkaip reikia.

Geros naujienos yra tai, kad visgi ir mūsų importas sumažėjo, ir labai ženkliai. Tad tiesiog šalies viduje suvartojame santykinai daugiau nuosavos (pirk-prekę-lietuviškos) produkcijos. Turint omenyje, kad mes importuojame nemažai energetinių išteklių, skaičiai iš tiesų geri. Grafike galima matyti, kaip stipriai pasikeitė mūsų vartojimo įpročiai (šaltinis Statistikos departamentas, skaičiai nurodyti iki 2009 m. sausio mėnesio):

Taip pat bus labai įdomu pasižiūrėti, kaip šie skaičiai atrodys po vasario mėnesio duomenų. Reikia tikėtis, kad eksportas jeigu ir kris, kris nedaug. Kaip jau minėjo p. G. Nausėda, tai teikia vilčių, jog pavyks turėti nedidelį einamosios sąskaitos deficitą, be to, tai ženkliai sumažins spaudimą mūsų nacionalinei valiutai.

Taigi, pirksime mažiau AUDI ir SONY, arba tiesiog rasime valstybių, kuriose juos galima nuvažiuoti nusipirkti pigiai.

Seniai nebuvau skaitęs tokio gero straipsnio, kurį užtikai netikėčiausioje vietoje - Vanity Fair žurnale, pavadinimu “Wall Street on the Tundra“. Straipsnis yra apie Islandiją, kurioje praėjusių metų spalio mėnesį įvyko finansinė katastrofa. Iš esmės pasakojama apie tautą, kuri skolinosi už kelis procentus užsienio valiuta, perskolindavo viską savo kronomis, pirkdavo įmones, bankus, turtą ir uždirbdavo tik iš augančių šių aktyvų kainų, kurių augimą įtakojo patys. Rašoma apie gyventojus, kurie gyvena 500.000 JAV dolerių kainuojančiuose butuose, turėdami 1,5 JAV dolerių paskolą. Ir apie tai, kaip nieko neišmanydami nei apie bankininkystę, nei apie perkamus verslus, jie sugebėjo ilgą laiką iš to uždirbti. Galiausiai, rašoma apie tautą, kuri iki šiol nesupranta, kodėl juos ištiko ši katastrofa, ir yra linkę kaltinti pasaulinę krizę, nors jų “verslo” modelis buvo tikrasis tobulasis burbulas.

Daugeliu atveju jie panašūs į mus. Kadangi rytoj turime laisvą dieną, labai labai rekomenduoju šį straipsnį paskaityti. Tikrai negaliu jo viso išversti, tad trumpai apžvelgiu ir anonsuoju. Jame kalbama apie:

- žvejus virtusius investment bankeriais
- valstybės skolą, kuri viršija BVP 7,5 karto
- sprogstančius Range Roverius
- gyventojų ypatybę girtuokliauti iki penktos valandos ryto
- islandų įsigijimus užsienyje
- nesėkmingas užsienio ekspertų pastangas “nuraminti” islandus
- giminystės ryšių įtaką kasdieniniame gyvenime
- tai, kodėl jų tauta yra genetiškai viršesnė ir geriau sukurta daryti verslą nei kitos tautos
- valiuta maišuose, ir jos slėpimą žaidimuose
- tai, kaip amerikiečiai gali sau pasakyti: “Na, bent jau nepadarėme TAIP”

Taip pat pridedu dar kelis linkus apie Islandiją, kurie man atrodo įdomūs. Pirmiausia yra Iceland Weather Report, kuriame aprašomas gyvenimas šioje šalyje po didžiųjų finansinių katastrofų, bei labai įdomus interviu su finansinių nusikaltimų eksperte Eva Joly, kuriame kalbame apie Islandijos situaciją. Labai patiko frazė: “Jūsų bankai žinojo, kad krona žlugs, tačiau vis tiek rekomendavo skolintis užsienio valiuta. Tai šokiruoja.”. Filmukas tikrai ilgas, tačiau vertas laiko.

Ar gali būti kažkas blogiau Lietuvai už esamą recesiją, kuri be gailesčio griauna verslo pamatus ir į neviltį stumia tūkstančius žmonių?

Gali. Pasirodo, pirmadienį pro mūsų myliausią planetą pralėkė 47×21 metro dimensijų asteroidas (arba 10 aukštų namo dydžio, remiantis JAV pripažintais dydžio matavimo vienetais). Akmens luitas, pavadintas 2009 DD45, prašoko mus apie 60.000 km atstumu, tačiau mane kiek suglumino mažas žiniasklaidos dėmesys šiuo klausimu.

Pasirodo, tokį “mažą” asteroidą pastebėti sunku, ir jį užfiksavo tik prieš dvi-tris dienas. Dvi-tris dienas? Per tiek laiko net Bruce Willis nieko nespėtų padaryti! O aš jau galvojau, kad NASA seka visus į žemę atlekiančius ir gyvybę nuošluoti grasinančius objektus. Turiu omenyje asteroidus, o ne poną Briusą.

Be to, visai jis nemažas - pagal savo destrukcijos mastą jis prilyginamas 1000 atominių bombų sprogimui, ir yra pakankamai panašus į tą, kuris driokstelėjo Sibire, praėjusio šimtmečio pradžioje. Apie jį teko skaityti žurnale “Istorijos”, vaizdai stulbinantys.

Taigi, pagalvojau, jeigu toks menkas kosmoso darinys nukristų kur nors Vokietijoje ar Amerikoje, tai pasaulis turėtų daug didesnių problemų, nei bankų gelbėjimas. Recesija atėjo greitai ir be didesnio perspėjimo, nors žiūrint retrospektyviai jos užuomazgas ir ženklus buvo galima pastebėti prieš kelis metus. Asteroidai ne tokie gailestingi, vos užteks laiko arbatos puodeliui užsikaisti.

Filmukas apie 2009 DD45.

Netgi keista, kad pastaroji naujiena nesulaukė didesnio Baltijos šalių žiniasklaidos dėmesio. Aišku, ką tik atsistatydinusi Latvijos vyriausybė nusipelnė visų “pirmų puslapių”, tačiau toks faktas, kaip kredito reitingo sumažėjimas iki “junk” lygio pats savaime yra grėsmingas faktas mūsų šiaurinės kaimynės ekonomikai. Blogiausia aišku tai, jog reitingų agentūros ir mums, ir estams grasina tuo pačiu, ir nelabai matau galimybių to išvengti.

Taigi, Standard & Poor's sumažino Latvijos skolinimosi reitingą iki BB+/B. Normaliame pasaulyje tai reikštų, jog Latvijos vyriausybei teks brangiau skolintis atvirose rinkose, kompensuojant už išaugusią kredito defaulto riziką. Kita vertus, šiandien pasaulis nėra normalus, ir Latvija net ir su geresniu reitingu nelabai rado iš kur pasiskolinti, todėl šis reitingų sumažinimas labiau yra faktinės situacijos konstatavimas. Aišku, kuomet S&P prognozuoja, jog Latvijos ekonomika susitrauks 12 procentų, kažko kito tikėtis ir neverta. Klausimas tik ant kurio laiptelio reitingas stabilizuosis. Ukrainos reitingas, jeigu neklystu, jau keturi laipteliai žemiau investicinio lygmens. Hmm…

Tačiau pasaulyje kalbama apie didžiųjų valstybių kredito reitingus. Ką daryti kredito agentūroms, kai perskaito naujienas, jog Japonijos eksportas nukrito 45,7 procento, arba kad Prancūzijos gamintojų pasitikėjimo indeksas užfiksuotas žemiausiame lygyje nuo tada, kai pradėtas skaičiuoti. Ką daryti su šių valstybių kredito reitingais?

UPDATE: Na, nebuvau visiškai teisus, sakydamas, kad reitingo sumažinimas liko nepastebėtas. Kaip pažymi Baltic Economy Watch, šį efektą iš karto pajuto Švediškos kronos kursas, kuris pakrito apie 4 procentus. Matyt pasaulis daug stipriau vertina Baltijos šalių grėsmę Skandinavijos ekonominei gerovei, nei mes ar patys skandinavai nori pripažinti.

Kaip filmo “Layer Cake” pabaigoje sakė Daniel Craig’o personažas (”What was true then is true now. Have a plan. Stick to it.”), taip ir mes šiandien prisimename praeityje išsakytas mintis, kurios buvo pamirštos didžiojo augimo metais. Šiandien skaičiau trumpą straipsnį apie seno Volstryto vilko John Loeb patarimus, išsakytus dar 1970 metais, per eilinę akcijų rinkos griūti. Kadangi ką tik neseniai teko rašyti straipsniuką apie tai, kaip įmonėms išgyventi per sunkmetį (kurį tikiuosi VŽ greitu laiku išspausdins), tai aiškiai matau, kaip tie patys patarimai, tik kita forma, galėjo padėti daugeliui įmonių ir investuotojų mažiau nukentėti pastaraisiais metais.

Taigi, Loeb’o patarimų dešimtukas. Pateikių jį anglų kalba, tačiau trys man ypač patiko ir juos norėčiau akcentuoti.

• Once in every seven to ten years, there is a period of
  excessive general speculation culminating in a severe panic or
  depression when the man who is borrowing money is at great disadvantage
  and he who has ready cash stands like a tower, four-square to the ill
  winds that blow.
• Extreme situations do not last, no matter what
  the apparent justification. While we may have “new eras,” old laws will
  still operate.
• Avoid commitments, particularly of the delayed
  variety; they are more insidious. Also, be definite about commitments
  made to you by others. When the storm comes, misunderstandings are so
  easy and so natural.
• In both 1920 and 1929, the so-called “big
  fellows” in general said everything was okay. But if the big fellows in
  general thought otherwise the stage could not be set for the
  unexpected. Panics occur because the leaders themselves have lost their
  way.
• Never borrow money without continually reviewing and questioning your ability to pay it back under the worst conditions.
• It’s right to be an optimist, but always be prepared for the worst.
• People borrow money in good times and pay it back in bad times - just the opposite of what they should do.
• The
  public is just as blind in recognizing the bottom of a depression as it
  is in recognizing the top of a boom. While there is no ladder that
  reaches to Heaven, the ladder that reaches all the way down to Hell in
  a country like America is just as fantastic.
• A reputation for fair and honest dealing will be your greatest asset.
• As my father used to say, “Don’t forget, the soup is never eaten as hot as it is cooked.”

2. Extreme situations do not last - taip, kiekvieno didelio augimo metu visi pamiršta fundamentalius pasaulio veikimo principus, pasigirsta tokių frazių kaip “new age, new order”, lyg kažkokia technologija ar efektas (pvz. internetas, globalizacija) iš esmės nukėlė civilizaciją į naują lygmenį, kuriame senosios taisyklės negalioja. Deja. Net ir Lietuvos atveju, kuomet užsimota buvo mažiau (tiesiog visose srityse pasiekti ar viršyti ES vidurkį), prielaidos ir liko tiesiog prielaidomis.

7. Taigi, kodėl žmonės “persiskolina” geraisiais laikais? Atsakymas aiškus - pinigai dažniausiai būna labai pigūs, o uždirbimo galimybės - praktiškai be rizikos (na, taip atrodo). Ar gali žmogus sėdėti ramiai, kaip mato kaimyną mokantį 3 procentus palūkanų banke, ir auginantį savo investicijų portfelį po 20-30 procentų kasmet? Risk-free! Ar gali lietuvis neinvestuoti į nekilnojamą turtą, kai savų pinigų užtenka įdėti 5 ar 10 procentų, o vertė auga mažiausiai 10-15 procentų kasmet? Tokie terminai kaip “rizika”, “diversifikacija” ir “likvidumas” nukeliauja į antrą planą, nes rinkose jausmas toks, jog kiekvienas neįdarbintas litas tau tiesiog atneša nuostolį!

9. Reputacija labai dažnai pamirštama kilimo laikotarpiais, tačiau sunkesniais laikais niekas su sukčiais susidėti nenori. Vėlgi, galima prisiminti, jog krizės laikotarpiu grįžtama prie paprastų žmogiškų vertybių.

Praėjusių metų pabaigoje bevartant mėgstamą The Economist žurnalą, užtikau aukščiau pavaizduotą karikatūra. Prisipažinsiu, ji man labai patiko. Mat keli pastarieji metai, kuomet aktyviai dirbai su kapitalo rinkomis, buvo itin sėkmingi investuojantiems ir nebijantiems rizikos. Rezultatai buvo tokie geri, kad didžioji dauguma jaunųjų Lietuvos finansų ekspertų ir patarėjų manė esantys super-spec rinkų žinovai. (Who?.. Me?…)  Atėjusi krizė, kuri su savimi atnešė didįjį rinkų kritimą, nuleido visus ant žemės. Ne tik jaunuosius Lietuvos finansų ekspertus, bet ir senuosius  nemažai mačiusius pasaulio finansų ekspertus. Visiems it šlapiu skuduru tvojo didžiuliai nuostoliai, margin call’ai ir kiti nemalonūs momentai.

Rinkos pokyčiai buvo tokie staigūs ir neprognozuojami, kad iš tikrųjų pinigų prarado visi. Laimėjo tokie kaip Mrs. Jones, kurie pinigus laikė kojinėje/taupyklėje/čiužinyje. Deja, negaliu pasakyti, kad ši strategija pasiteisins ir ateinančiais metais, nes niekas nebesiryžta prognozuoti, kaip pasaulis atrodys 2010, 2011 metais. Bet pernai ji tikrai veikė.

Ponią Džouns prisiminiau vakar skaitydamas apie Rusijos oligarchus, kurie kaip rudeniniai lapai iškrito iš turtingiausių sąrašo. Štai pavyzdžiui Oleg Deripaska, prieš metus buvęs turtingiausias Rusijos pilietis su 40 milijardų JAV dolerių turtu, šiemet jau tegali pasigirti 4.9 milijardų turtu, be to karšligiškai ieško būdų restruktūrizuoti savo milijardines skolas. Tiesa, per šiuos metus Rusijos ekonomika toliau sminga kaip pamuštas lėktuvas, tad matyt jau ir tų milijardų yra mažiau. Nekokie laikai ir Chelsea savininkui Romanui Abramovičiui - gandai sklando, kad teks jam aukoti vieną iš dviejų savo mėgstamiausių žaisliukų - futbolo klubą arba prabangiąją jachtą.

Tačiau įdomiausia tai, jog į pirmą vietą turtingiausių pakilo Mikhail Prokhorov, turintis viso labo 14,1 milijardą JAV dolerių. Pasirodo, šis gudruolis prieš pat krizę pardavė didžiąją dalį savo turėto turto, tame tarpe ir 25 procentų akcijų paketą Norilsk Nikel, kurį nupirko jau minėtas Deripaska. Na, gudrumas galbūt įgimtas, o galbūt “iš reikalo”: kalbama, kad Prokhorov’as stipriai susipyko su kitu oligarchu Lebedev’u, o aukščiausiasis valstybės asmuo ministras pirmininkas Putin’as palaikė būtent Lebedev’o pusę. Prokhorov’ui buvo pagrasinta mokesčių patikrinimais, ir galima sakyti jį “išstūmė”, priversdami parduoti akcijas. Na, niekas nežino, kaip ten tiksliai buvo, bet todėl tai ir vadinama gandais.

Taigi, ne savo noru tavęs ponu Džouns, Prokhorov’as tapo turtingiausiu Rusijos žmogumi. Enciklopedijose prie žodžio “ironija” nuo šiol turėtų kabėti jo portretas su didžiule šypsena.

Apie Ukrainą daug kalbėjau savo webloge, labai atidžiai įvykius seka pasaulio žiniasklaida. Ir ne veltui - turiu įtarimą, kad šioje valstybėje pasaulinė krizė smogs labai stipriai. Ukraina vis dar labai priklausoma nuo importuojamų energetinių išteklių, o gamyba nemodernizuota, paslaugos orientuotas tik į šalies vidų. Jei/Kuomet užsienio investuotojai išsiiminės pinigus, valstybė gali tiesiog sugriūti iš vidaus.

Šiandien teko skaityti, jog Ukraina gali neteikti ir TVF paramos. Argi nekeista - ką tik neseniai TVF’as paskiria Ukrainai 16,4 milijardų dolerių gelbėjimosi planą, o dabar kalba visai kitaip. Mano nuomone - visiškai nekeista, netgi labai tikėtinas scenarijus. Juk TVF suteikia paskolą su tam tikromis sąlygomis, kaip pvz. biudžeto deficitos sumažinimas iki tam tikro lygio, arba valiutos devalvacija, t.t. Taigi, TVF vadovai atidžiai stebi situaciją valstybėje, stebi žingsnius, reformas, bet esmė paprasta: sąlygų nesilaikai - pinigų negauni.

Su vienu kolega diskutavome apie Latvijos pasirinktą kelią iš krizės - būtent per TVF paskolą. Ir iškilo akivaizdūs klausimai - o kaip Latvija sugebės grąžinti paskolą? Ir dar - ar ne per daug Latvija įsipareigojo pagal sutartį su TVF? Jau rašiau, jog Latvija tikriausiai įsipareigojo labai labai daug. Latvijoje reformos bus itin stiprios. O TVF juk paskolą suteikia ne viena didele išmoka, o dalimis. Ir tik tada, kai valstybei tikrai reikia. Ir tik tada, jeigu valstybė laikosi sutartyje numatytų sąlygų. O kas bus, jeigu Latvijai nepavyks pasiekti užsibrėžtų costcutting planų?

PS: Vienas iš svetainės skaitytojų parašė man emailą, kuriame paklausė: “o kas atsitiks, jei Latvija per x metų nesugebės grąžinti TVF paskolos? Negi TVF’as privatizuos Latviją?” Gal yra norinčių atsakyti?..