finansai.net

Anot Lietuviškosios Wikipedia: Laisvojo kritimo pagreitis yra pagreitis kūno, kuris juda vien Žemės (ar kito dangaus kūno) traukos jėgos veikiamas. Paprastai Žemės paviršiuje jis laikomas lygiu 9,8 m/s².

Anot šios dienos naujienų: Paskutinį praėjusių metų ketvirtį Latvijos
bendrasis vidaus produktas (BVP) per metus sumažėjo 10,5%, rodo Latvijos
Statistikos departamento duomenys.

Skaičius iš ties baisus, ir netgi toks baisus, kad nesinori daug apie jį rašyti.

Vienintelė paguoda, jeigu tai ką nors paguodžia, yra tai, jog atskaitos taškas nuo kurio skaičiuojamas pokytis buvo 2007 metų paskutinysis ketvirtis, kuris pasižymėjo itin įspūdingu augimu Latvijoje. Dabar Latvija pasižymi ne mažiau įspūdingu kritimu, ir vienintelis klausimas - kur dugnas.

Ar galima tikėtis trendo pokyčio?

Vienas iš įdomiausių klausimų, į kurį būtų įdomu sužinoti atsakymą, yra toks: kur Lietuvos bankai dės visą nekilnojamą turtą (butus, ofisus, žemę), kurį perims iš skolas nebemokančių ex-klientų? VŽ jau rašė, kad “SEB bankas steigia specializuotą
nekilnojamo turto valdymo bendrovę „Litectus“. Ji turi užtikrinti
banko įsigyto ir disponuojamo NT, kuris atitektų kaip kredito grąžinimą
užtikrinęs užstatas, valdymą, plėtojimą ir realizavimą.”

Na, OK, tačiau ar tai iš esmės labai keičia situaciją? Ir dar - ar panašiai mąstys ir kiti Lietuvos bankai? Lyg ir visi sutaria, jog turto metimas į jau ir taip sulūžusią rinką tik dar labiau pablogins situaciją - kris esamų įkeistų aktyvų vertė, ir vėl reikės didinti atidėjimus, kurie valgo kapitalą - tačiau jeigu situacija taps kritinė, ar visi žais pagal taisykles?

Filisofijai vietos yra, pažiūrėsime kaip bus. Tačiau mano dėmesį patraukė vienas ispanų blog’as ir jame esantis įrašas pavadinimu How To Sell A House apie tai, kad kai kurie bankai sugalvojo pakankamai gudrų turto atsikratymo būdą.

Pasirodo, jie savo darbuotojams siūlo įsigyti butus su 35 procentų nuolaidomis, ir dar duoda 100 procentų finansavimą. Geras deal’as. Ir dar teigiamas šalutinis poveikis - tai padidna darbuotojų šansus išsaugoti darbo vietą.

Visi laimi.

Vartydamas naujienas, vakar ir šiandien pastebėjau kelias įdomias statistikas. Pamenu, kad 2004-2006 metais būdavo pasiekiami vis nauji, neregėti augimo ar aukštumų taškai, taip šiais laikais statomi antirekordai. Pasirodo, jog šių metų sausio mėnuo atnešė didžiausią akcijų indekso (Dow Jones) kritimą per… 113 metų. Tai reiškia, jog buvo užfiksuotas pats didžiausias indekso reikšmės kritimas per visą jo skaičiavimo istoriją. Faktas iš tiesų fenomenalus, ir liūdnesnis net už Lehman Bros. išėjimą.

Jau matau vaizdą, klaus manęs anūkas: “Seneli, kaip pasaulis atrodė tą dieną? Ar visi liko namie ir nėjo į darbą?” Nežinau, ką jam atsakysiu, tačiau dabar mąstau, kad… keista, tačiau niekuo ji itin neišsiskyrė. Tiesiog dar viena eilinė bloga naujiena. Perfrazuojant priežodį: “Kaip bloga naujiena, blogų naujienų kupetoje”.

dshort.com svetainėje buvo palygintas dabartinis JAV akcijų indekso kritimas su trijomis praėjusiomis krizėmis, tame tarpe ir su didžiąja depresija. Tikiuosi atidaviau pakankamą pagarbą ir už autorinių teisių pažeidimą nepagaus - pateikiu keturių piktų meškiukų paveikslėlį.

Mėlynasis meškiukas, deja, savo liniją brėžti dar tik pradėjo. Kur ji baigsis, sunku ir beprognozuoti.

Paspauskite čia arba ant paveikslėlio, norėdami matyti didesnį vaizdą.

Krizės akimirkoje, mažesnės ir ypač emerging’esnės valstybės susiduria su trejomis labai piktomis realijomis: biudžeto išsibalansavimas (turim ir Lietuvoje), valiutos kurso kritimas (neturim, nes esame “prištampuoti”) ir bedarbystės augimas. Kol kas Lietuvoje prognozuojamas pakankamai konservatyvus šio rodiklio augimas, tačiau jau ir šiandien aišku, kad nemažai darbo vietų prarasta statybų, medienos, finansų sektoriuose, taip pat darbuotojų skaičių mažina mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonės. Kaip galima spręsti iš situacijos kitose valstybėse, manau, pajusime tikrai didelį šio rodiklio augimą - ir visus susijusius nemalonumus, kaip nusikalstatumo augimas, riaušės, ir t.t.

Ūkio ministerija rašo, jog “2008 m. spalio 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo registruota 95,5 tūkst. ieškančių darbo asmenų, iš ju bedarbio statusą turėjo 65,2 tukstančio.” Deja, tame pačiame leidinyje rašoma jog, “Per 2008 m. sausio – rugsėjo mėn. buvo iregistruota 78,4 tukst. laisvu darbo vietu neterminuotam darbui. Tai 16,7 proc. arba 15,7 tukst. vietu mažiau negu 2007 m. tuo pačiu laikotarpiu.” Na, nėra dėl ko labai jaudintis. Tačiau štai Lietuvos darbo birža skelbia, jog “Šių metų sausio 23 dieną darbo ieškojo apie 142 tūkst. asmenų.” Taigi, per kelis mėnesius šis rodiklis išaugo apie 50%.

Einant “šiauriau”, Eurostat duomenimis, Estijoje nedarbo lygis išaugo iki 9,2 procentų, iki 75,4 tūkstančių bedarbių. Mes už estus esame 2.5 karto didesni, taigi nedarbo lygis kol kas pas mus žemesnis. Skaičiai pateikiami metų pabaigai, straipsnis apie tai čia.

Situacija tikrai prastėja, kuomet pradedame mąstyti apie didesnes valstybes. Pastarųjų kelių dienų naujienų taikyklyje esanti Rusija paskelbė, jog vien per gruodžio mėnesį darbą prarado 800.000 žmonių. Nedarbo lygis pakilo iki 5,8 milijonų, kas sudaro 7,7 procentus skaičiuojant darbingus žmones, tačiau stulbina ne pats dydis, o darbo netekimo greitis. Per vieną mėnesį - aštuonis šimtai tūkstančių.

Ispanijoje nedarbas sudaro virš 14 procentų, o didžiausioje Europos ekonomikoje Vokietijoje per gruodžio mėnesį darbo neteko 387,000 žmonių (tiesa, tai yra sezoniškai nepasverti duomenys), tačiau naujai sukurtų darbo vietų lygis sumažėjo beveik iki nulio. Kitaip tariant, nėra ekonomikos sektorių, kurie krizę perneštų lengviau, ir galėtų prisidėti prie darbo migracijos šalies viduje. Prasti popieriai. Tokiomis akimirkomis tenka prisiminti Keynes’ą ir JAV prezidentą F.D. Roosveltą, kurie Didžiosios krizės metu skatino didinti valstybės išlaidas, kurti darbo vietas, net jei jos ir nesukuria jokios pridėtinės vertės. Prezidentu išrinktas viduryje didžiulio nedarbo bei gresiančios eilinės krizės, jis tarė: “The only thing we have to fear is fear itself”. Kitaip tariant, reikia tikėti, kad žemiausias taškas jau pasiektas, o kelias į atsigavimą yra per paprasto darbininko kišenę; jeigu jis turės darbą ir tikės, jog krizė pasibaigė, jisai padės užsukti sugedusį ekonomikos variklį.

Na, ir finalizuojant galime paminėti Indiją, kurioje vien per gruodžio mėnesį darbo neteko 1.000.000 žmonių. Tikrai baisūs skaičiai. Bet vėlgi, Indija pagal gyventojų skaičių lenkia Rusiją aštuonis kartus, taigi pritaikius Rusijos darbo praradimo rodiklį Indijos ekonomikai, tai reikštų 6,4 milijonų žmonių nedarbą.

Preliminariais duomenimis, International Labour Organization prognozuoja, kad darbo neteks arba jau neteko 51 milijonas pasaulio gyventojų. Tokiu atveju pasaulinis nedarbo lygis pasieks 7,1 procentą. Taigi, ko mes galime tikėtis Lietuvoje?

Kaip vienas iš argumentų, kodėl šiuo metu kelti mokesčius nėra gerai, buvo “investicijų išėjimo klausimas”. Nemažai specialistų manė (ir turbūt pagrįstai), jog Lietuva sulaukė daug investicijų pastaraisias metais dėl žemų mokesčių. Iš tikrųjų, mes išsiskyrėme net CRE mastu, ir pagrindiniai verslui aktualūs mokesčiai buvo šioks toks traukos elementas. Juos pakėlus, šio pranašumo netenkame. Bent jau taip skamba pats argumentas.

Pažvelgus dar toliau, devalvacija taip pat labai neigiamai paveiktų šį aspektą. Nors iš tikrųjų naujiems investuotojams į Lietuva tai netgi būtų naudinga (jiems reiketų mažiau eurų, kad įsigytų vieną litą), tačiau nukentėtų visi esami investuotojai ir dėl panašių veiksmų baimės ateityje (padarėte kartą, padarysite ir vėl) Lietuva turėtų juodą dėmę.

Tačiau įvykiai Rygoje šių metų sausio 13 dieną, kuomet taiki demontracija konvertuojasi į masines riaušes, manau, turi dar didesnį neigiamą poveikį, žvelgiant iš užsienio investuotojų perspektyvos. Nuryti karčiąją mokesčių piliulę dar galima, pakęsti valiutos pokyčius - galbūt; bent jau šiuos efektus galima izoliuoti, minimizuoti, ar pakeliant kainas, ar sumažinant kaštus, t.t.. Tačiau kuomet kyla reali grėsmė fiziniam saugumui - ar tai asmenų, ar turto - ir kuomet įtariama, jog šie neramumai buvo suplanuoti, suroganizuoti ir finansuoti suinteresuotų asmenų… sutikime, šalies reitingai tikrai nekyla.

Ką iš to galime pasimokyte mes, lietuviai? Don’t do it. Netekę užsienio investuotojų ir kreditorių pasitikėjimo, tikrai nugarmėsime į akmens amžių.

Kolegos persiuntė šią nuorodą, kurią sukūrė KPMG Advisory padalinys Olandijoje. Pakankamai smagiai ir teisingai nušviečia FAS (Financial Advisory Services) darbą; na, bent jau fainiausiąją pusę:

http://www.kpmgthedeal.nl/

Gruodžio viduryje Latvijos vyriausybė sutarė su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF), ES bei keliais kitais skolininkas dėl finansavimo. Iš viso paketas sudaro 7,5 milijardus eurų. Mes, aišku, turėtume džiaugtis, jog gelbėjami mūsų kaimynai, ir ypatingai džiaugtis, jog tarp finansavimo gavimo sąlygų nėra reikalavimo devalvuoti Latvijos valiutą. Ach, kaip gražiai skamba:

“It (the programme) is centered on the authorities’ objective of
maintaining the current exchange rate peg, recognizing that this calls
for extraordinarily strong domestic policies, with the support of a
broad political and social consensus,” said IMF Managing Director
Dominique Strauss-Kahn.

Deja, kaip pastebi užsienio ekspertai, Strauss-Kahn’o žodžiuose slypti frazė “extraordinarily strong domestic policies”, kuri gali reikšti, jog Latvijai palikta galimybė išlaikyti valiutos kursą tik pažadėjus (ir įsipareigojus) ypatingai stipriai “susiveržti diržą”. Jau savo kailiu patiriame, jog tokia valstybės politika yra labai skausminga, nemaloni ir iššaukianti didelį gyventojų nepasitenkinimą. Tačiau Lietuva kol kas vykdo programą minimum, o jeigu Latvijai bus įjungtas maximum rėžimas?

Yra ir kitų problemu dėl pasirinkto Latvijos kelio. Daug apie tai kontempliuoti nenoriu, nes nesu užsienio ekspertas. Na, šiuo atveju esu beveik “užsienio”, tačiau vis tiek nesu “ekspertas”. Pateikiu nuorodas į keletą įdomių straipsnių šia tema. Taip pat labai įdomūs yra komentarai, ypač iš CRE šalyse gyvenančių ekspertų. Gero skaitymo:

A Fistful of Euros: Why The IMF’s Decision To Agree A Lavian Bailout Programme Without Devaluation Is A Mistake
Bronte Capital: Hookers that still cost too much - some comments on the IMF and Latvia
Paul Krugman: Latvia is the new Argentina (slightly wonkish)
Alpha.Sources: IMF and the Baltics

Vienas iš dalykų, kurį paskatino esanti krizė, yra taupymas. Ankščiau dalį atlyginimo skirdavau taip pat taupymui - įsigydavai investicinių fondų. Deja, iš tų ’santaupų’ nedaug kas teliko, tad iš naujo atradau finansinį instrumentą vardu indėlis.

Kiek pamenu, 2004-07 metas niekas nelaikė pinigų indėliuose. Na, “niekas” yra aiškiai per stiprus žodis, nes indėlių tikrai buvo sudėta, tačiau tuo metu atrodė, jog laikantys pinigus yra tik pensininkai ir kiti finansų neišmanantys žmonės. Visi aplinkui investavo tik į vertybinius popierius ir nekilnojamą turtą. Palūkanos buvo tokios žemos, kad žmonės skolindavosi, siekdami išlaužti didesnę investicinę grąžą. Kaip dabar žinome, visa ši pasaka baigėsi ašaromis. Dažnai taip ir nutinka.

Dabar viskas pasikeitė. Bankai siūlo astronomines palūkanas už indėlius. Rimtame banke be problemu gali padėti indėlį litais už virš 10 procentų. Trumpalaikį. Jeigu esi stambios pinigų sumos turėtojas, pasiderėjęs gali gauti 11, net 12 procentų. Wow. Kodėl? Įspūdingai išaugęs VILIBORas. Bankai skolinasi ir skolina brangiau.

Antradienį prieš Kalėdas buvau Klaipėdoje, kur kartu su kolega iš FAA pravedėme seminarą apie krizę, jos poveikį verslui, kapitalo pritraukimo galimybes šiuo metu ir t.t. Buvo tikrai smagu, seminaro dalyviai aktyviai klausinėjo. Vienas iš klausimų buvo toks: “Kada kris VILIBOR?”

Visa laimė, jog paklaustas buvau ne aš, o mano kolega. Aš tikrai nebūčiau žinojęs, kaip suprognozuoti. O jis pateikė iš tiesų labai protingą, tačiau kartu ir neįtikėtinai paprastą bei logišką atsakymą: “Kol Lietuvos valstybė vidaus rinkoje skolinsis pinigus už 12.39%, tol VILIBORas nekris.”

Faktas kaip blynas - jeigu trumpuoju laikotarpiu tiek kainuoja pinigai valstybei, tai kiek jie turėtų kainuoti jūsų verslui?

Tęsiant praėjusio įrašo temą…

Ne, iš tikrųjų neketinau ties valiutų tema apsistoti ilgėliau, tačiau įvykiai Ukrainoje verti trumpo komentaro. VŽ rašo, jog Ukraina stovi ant nemokumo slenkščio. Vien per pastarąsias dvi dienas valiutos kursas (UAH/USD) krito 17 procentų. Kalbama, kad šiandien pamatysime ne mažiau liūdnesnį vaizdą.

Pasirodo, paskolos JAV doleriais rugsėjo 30 d.
sudarė 53% visų šalies bankų išduotų paskolų. Toks reiškinys mūsų nestebina, tačiau valiutos kursas per pastaruosius kelis mėnesius nukrito dar ženkliau nei vakar minėtas zlotas. Statistika šiurpoka - nuo metų pradžios kursas nukrito nuo 5.05 UAH už vieną USD, iki 10.00 UAH (tiek buvo mokėta vakar, nors dienos pabaigoje kursas koregavosi iki 9.45 UAH).

Neblogas straipsnis apie gyvenimą prie tokio kurso rusų kalba. Bet matematika paprasta - jeigu turėjai paskolą doleriais, o atlyginimą grivnomis - realiai ir paskola, ir jos mėnesinė įmoka padvigubėjo. Liūdna pagalvoti apie savo buvusius kolegas, kurie tokioje ekonominėje situacijoje ką tik sužinojo, kad liko be darbo.

Vėlgi, tenka tik pasidžiaugti mūsų valstybės finansiniu stabilumu.

Mano kolega Mačiejus (tai tikrai egzistuojantis žmogus, gyvenantis Lenkijoje, vardas nepakeistas, red. past.) ketino vasarą pirkti naują sportinį automobilį, iš JAV. Visos sąlygos buvo tam palankios - Lenkijos ekonomika sparčiai augo ir augino Mačiejaus atlyginimą, JAV dolerio kursas buvo žiauriose žemumose, ir netgi Lenkijos zlotas buvo labai sustiprėjęs, lyginant su EUR. Tai reiškia, kad Lenkijos pirkėjo atžvilgiu doleris buvo nukritęs netgi daugiau, nei Lietuvos pirkėjo atžvilgiu. Buvo rojus žemėje įsigyti laptopus, iPodus ir keliauti po JAV.

Deja, kol jis rinkosi ir žvalgėsi, pasaulis pasikeitė. Pasikeitė tiek, kad jo automobilio kainą daugiau nei padvigubėjo. Skaičiuojant zlotais. JAV doleriais ji liko nepakitusi, tačiau kylantis doleris (euro atžvilgiu) ir krentantis zlotas (euro atžvigliu) ženkliai apribojo Mačiejaus galimybes. Tokiomis dienomis džiaugiuosi, jog lito kursas pririštas!

Na, tikrai gaila Mačiejaus. Tiesa, ne visi šia širdgėla su manimi dalijasi. Viena kolegė iš FAA, diskusijos metu teigė, jog zlotas buvo pastaruoju metu labai stipriai užkilęs, todėl jo kritimas yra tiesiog natūrali korekcija. Tuomet diskusijos objektas buvo lito kurso patikimumas, ir aš ginčijau, kad jeigu jau Vengrijoje ir Lenkijoje taip stipriai krinta valiuta, ar iš tiesų Lietuva išskirtinė, ir gali tikėtis, jog esamas valiutos paritetas teisingas? Kiek suabejojau, galbūt išties ji teisi.

Sudariau grafikiuką, kurį šiandien papildžiau šios dienos kursu. Reikia paminėti, jog ši savaitė buvo itin pikta zloto kursui. Danske Markets gražių epitetų neieško - Zloty gets hammered. Vien per šią savaitę zloto kursas euro atžvilgiu krito 7 procentais, o nuo rupgjūčio vidurio - net 30 procentų. Turint omenyje, kad Lenkijoje (kaip ir Lietuvoje) didžioji dalis valstybės, verslo ir fizinių asmenų paskolų yra užsienio valiuta (EUR, Šveicarijos frankai), galima daryti prielaidą, kad tai jų nedžiugina.

Grafikiukas rodo EURLTL ir EURPLN kursus (santykinius, t.y. prilygintus 100 proc. periodo pradžioje). Juo bandau parodyti, jog žvelgiant nuo 2002 metų, zlotas iš pradžių silpnėjo, tačiau vėliau jo perkamoji galia augo ir net pralenkė lito galią. Tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai vėl apvertė viską aukštyn kojom, ir kol kas lito perkamoji galia (pagal esamus valiutos kursus) nemažai stiprėsnė.

PS: Grafikas galbūt nėra itin reprezentatyvus, nes pradinę datą (2002) pasirinkau pakankamai atsitiktinai; galbūt reikėtų žvelgti per ilgesnį periodą.

PAPILDYMAS: Vakar dienos pabaigoje išėjo labai labai liūdni Lenkijos gamybos kritimo skaičiai, kurie patvirtina, jog Lenkijoje jau prasidėjo recesija, ir kažkiek padeda suprasti, kodėl taip stipriai krenta valiuta. Danske Markets report'as.